Vėjas kviečia į Dusią...

Romualdas Kličius

Aktyvaus švietimo bendruomenės klubo „Vėjas kviečia į Dusią“ nerašytas motto-„Kas neturi hobio, tas nejaučia noro...“

Kas yra hobis? Ar tai mėgstamas laisvalaikio praleidimas? Ar tai natūralus antidepresantas? Ar tai poilsis nuo darbo?

Su trimis ,,taip“, ko gero, mėgstamos veiklos apibūdinimas nepasibaigtų: tai ir komandos formavimas, ir bendravimas, ir bendrystė. Jei tik atsiranda bendraminčių...

Dzūkai-kuklūs žmonės, nemėgstantys girtis, bet aš, atvykęs iš Vilniaus, noriu pasigirti, kokie atradimai manęs laukė Dzūkijoje. Ne tik grybai ir uogos, kaip įprasta teigti, bet ir gražios svajonės išsipildymas--buriavimas Dzūkų jūroje.

Dažnas „viecinis“ nežinąs, kokį stebuklą turi savo tėviškėje...

Buriuoti svajojau seniai, vos pirmąkart išvydęs Dusią ir ja skrodžiančius buriuotojus (o dabar Dusią žmona ,,meiluže“ vadina).

Tačiau svajonė liko svajone iki tol, kol sutikau draugų Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje. Jie ne tik padėjo integruotis naujame darbe, bet ir pakvietė prisijungti prie vadinamojo įsižeminimo—tikrojo sąlyčio su gamta ne iš fizikos dėsnių išmanymo perspektyvos, o tikro, patyriminio, jausmo, kai kojos liečia vandens, o rankos--vėjo stichiją. Jausmas, patiriamas tarp dangaus ir žemės, galima sakyti, rojus žemėje.

Ne vien dėl buriavimo kolegas mokytojus Virginijų Sutkų, Haroldą Eitmantį bei mokinį Eliją Voronovą galiu vadinti tikrais draugais --mes galime kalbėtis bet kokiu klausimu, pasimatyti ne vien dėl bendro hobio.

O, nuvykę prie „savo“ jūros, sutinkame ir buvusių mokinių. Jauni vyrai Erlandas Ruseckas, Evaldas Rėkus taip pat nuo švietimo toli nepabėgo--dirba slidinėjimo treneriais „Snow arenoje“.

Vieni kitus mokome be jokio atlygio, kooperuojamės nuvykimo klausimais, gelbstime ruošdami įrangą. Nugalime vėją kartu. Jį sutramdę, pasijaučiame taip, lyg mokinius mokykloje suvaldę. Beje, praverčia tiksliųjų mokslų žinios (kampas, trajektorija, vėjo kryptis, egzistuoja net laiko terminai, burės ar sparno posvyrio kampai ir daug kitų).

Na, o viso šito nebūtų be didžiausio kaltininko—vėjo, kviečiančio į Dusią.

Virginijus Sutkus

Ko gero, daugelis šiuo metu jaučia gerokai pagreitėjusį gyvenimo tempą, kuriam atsilaikyti reikia fizinės ir dvasinės energijos. Visiems, be tiesioginių darbų, atsakomybių, rūpesčių, skubėjimų, norisi atrasti sau malonią veiklą, kuri padėtų sulėtinti gyvenimo tempą, atgauti jėgas, gerai pasijausti. Atrasti sau mielą užsiėmimą padeda turėta patirtis, aplinka, sutikti draugai, noras pažinti, suprasti. Vaikystę praleidau kaime, gyvendamas vienkiemyje, netoli ežero, miško, galėjau nuolat stebėti gamtoje vykstančius nuolatinius gamtos procesus. Ir šiuo metu džiaugiuosi, turėdamas galimybę daug laiko skirti pasibuvimui sode, miške, prie ežero – Druskininkai puiki vieta tam.

Prieš keliasdešimt metų susidomėjau buriavimu burlentėmis, o prieš keliolika metų iš bičiulio Haroldo dovanų gavau mokymuisi tinkamą burlentės komplektą. Tuomet, pradmenis gavęs Trakų buriavimo mokykloje „Vėjas galvoje“, pradėjau nedrąsiai plaukioti Latežeryje. Vėliau į šią veiklą įsitraukė ir mano vaikai. Išdrąsėjome, nuvažiavome iki didžiausio Dzūkijos ežero Dusios, kuris pradžioje atrodė bauginančiai didelis, vėjo šiaušiamomis, ganėtinai aukštomis bangomis. Vien noro plaukioti neužteko, reikėjo užsispyrimo tobulinant įgūdžius, nugalint baimę lipti į šaltą vandenį (pradžioje be hidro kostiumo).

Išmoktos pamokos ant vandens, besiplečiantis bendraminčių ratas skatino toliau tobulėti, džiaugtis judėjimo, vandens, vėjo teikiamais malonumais. Dusios ežero aplinka, smėlėti krantai labai tinkami pradedantiesiems buriuoti ir pažengusiems buriuotojams. Kiekvienas metų laikas prie šio ežero yra savaip įdomus - stebina neaprėpiamos erdvės, vos įžiūrimi, tolimi krantai, nepaprastai žavūs saulėlydžiai, vėjo genamų debesų kompozicijos, nuo ežero pusės pasvirusios liaunakiemės, grakščiai linguojančios pušys.

Šiuo metu turime galimybę judėti įvairiais būdais – automobiliais, motociklais, lėktuvais, dviračiais, paspirtukais… Visiems šiems atvejams reikalinga elektros ar kitokia energija, sudėtingi mechanizmai, brangi technika, medžiagos. Plaukiant burlente, apima savotiškai įdomus jausmas, supratimas, kad judi naudodamasis pačia natūraliausia energija - vėju, susilieji su pirminėmis gamtos galiomis, betarpiškai po tavo pėdomis jaučiamas vanduo leidžia pasijusti harmonijoje su gamta.

Haroldas Eitmantis

Sėdėjimas ant jūros kranto, žvelgiant į skrodžiančius bangas burlentininkus, buvo jaunystės svajonė taip pat „pakinkyti” vėją…Gal kada nor ir aš skriesiu nešamas vėjo?...

Dzūkija. „Ryto” gimnazija, pokalbis su kolega ir bičiuliu mokytoju Virginijumi Sutkumi priartino prie svajonės išsipildymo. Gerai prisimenu Virginijaus žodžius: ,,Ar tikrai nori pasigauti šitą vėjo ir vandens bacilą?” Atsakymas nuskambėjo greičiau nei vėjo gūsis--taip! Jau turinčių buriavimo įgūdžių Virginijaus ir jo sūnaus Mariaus paskatintas, puoliau į vėjo ir vandens teorijos ir praktikos verpetą. Dusia buvo pirmas išbandymas tobulinant buriavimo įgūdžius. Vieną dieną vėjas pradėjo nešti burlentę ežero paviršiumi. Tada pajutau, koks tobulas gali būti laisvės pojūtis skrodžiant per bangas. Svajonė ėmė pildytis.